Karantinui laisvėjant ir gyvenimui po truputį grįžtant į įprastas vėžes, vis garsiau kalbama apie itin pablogėjusią mokinių emocinę sveikatą. Vienas būdų, kaip galima padėti vaikams atrasti vidinį balansą, išmokti nepalūžti, atsitiesti ir eiti į priekį – riedučių, riedlenčių, paspirtukų, BMX dviračių sportui skirti parkai, vadinamieji „skateparkai“. Kaip gerėjant orams išnaudoti šio sporto privalumus, pasakoja profesionalus riedlentininkas Einius Žiūkas.
„Šiuose parkuose praktikuojami sportai yra šiuolaikiški ir madingi. Kartu tai yra ir ekstremali veikla, vaikams ko gero, norisi aštrių pojūčių ir adrenalino, nekalbant jau apie tai, kad visiems reikia kažkur išsikrauti“, – „skateparkų“ populiarumo fenomeną, išplitųsį į viešąsias miestų erdves, aikštes ir mokyklas apibūdina ilgametis „Kablys + Skatepark“ vadovas E. Žiūkas.
Visų rūšių sportai, kuriais užsiiminėjama „skateparkuose“, patrauklūs laisve. Niekas juose nebruka nei grafiko, nei komandos, nei ritmo, pats gali pasirinkti kiek, kada ir kaip nori važinėtis, kokius triukus mokintis. Tačiau su laisve susiformuoja ir atsakomybė, nes norint gražiai ir kokybiškai atlikti ne tik įmantrius triukus, bet net ir paprastus judesius, reikalinga didelė fizinė ištvermė, atkaklumas, pasiryžimas siekti tikslo, reguliariai treniruotis.
Taip jauno žmogaus kūnas ne tik sutvirtėja fiziškai, bet ir mentaliai tampa stabilesnis, susikoncentruoja į tikslą, mokosi jo siekti, didėja atsparumas nesėkmėm, nes triukas iš pirmo karto dažniausiai nepadaromas. Be to, „skateparkuose“ lankantis dažniau tampama ir jo bendruomenės dalimi.
Itin sėkmingai vienas tokių parkų integravosi ir vienoje Vilniaus mokyklų. Projektas „Tramplinas: fizinio aktyvumo skatinimas ir socialinių įgūdžių ugdymas“ bendrai finansuojamas valstybės Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Švietimo mainų paramos fondas, tapo viena mylimiausių laisvalaikio praleidimo formų ne tik joje besimokantiems vaikams, bet ir aplink Demokratinę mokyklą įsikūrusios bendruomenės jauniesiems atstovams.
Vasarą joje vyks ir moksleiviams skirtos stovyklos, kurių metu bus galima išmokti važinėtis rampomis, lavinti jau turimus įgūdžius, taip pat šio sporto fanams bus organizuojamos treniruotės. Kaip pastebi Demokratinės mokyklos Sporto mokytoja Greta Strakalaitytė, fizinis ugdymas, kaip ir kitos ugdymo formos, yra labai svarbi ir neatsiejama kasdienybės dalis. Judėdami ne tik tampame stipresniais, ištvermingesniais, energingesniais, bet ir išmokstame dirbti komandose, bendrauti, siekti rezultatų kartu.
Demokratinės mokyklos archyvo nuotr.
Kaip pasakoja daugybę metų su jaunaisiais šio sporto entuziastais dirbantis E. Žiūkas, vaikai tokiuose parkuose gali išsikrauti ir tuo pačiu atrasti puikų šiuolaikišką būdą išreikšti save. Juose išmokstama ryžto ir užsispyrimo, o palaipsniui įgaunama ir vis daugiau pasitikėjimo savimi.
„Nukritęs išmoksti nepalūžti, o stotis ir bandyti vėl, – teigia E. Žiūkas. – Labai smagu, kad vaikai čia tarsi atranda savo identitetą. Juk visiems labai svarbu kažkur save atrasti ir pritapti, ypatingai jaunam žmogui. Taip vaikai atranda ir bendraminčių, patys suburia savo grupes, komandas.“
Tad nenuostabu, kad vis daugiau šiuolaikiškų mokyklų, miesto aikščių ar bibliotekų savo teritorijoje statosi tokius parkus ar integruoja tam tikrus jų motyvus. Daugybę „skateparkų“ visame pasaulyje aplankiusio profesionalo manymu, šitai padeda minėtoms vietoms neatsilikti nuo šiandieninio ritmo ir išlikti atraktyvioms. Tai ypatingai aktualu mokymo įstaigoms ne tik ugdant, bet ir atliepiant jaunosios kartos poreikius.
„Būdamas vaikas, aš negalėjau su riedlente išsiskirti nei pusdieniui ir ją atsinešdavau į mokyklą, kad per pietų pertrauką galėčiau bent truputėlį pasivažinėti su kitais bendraminčiais. Mokytojai to nesuprasdavo, bardavosi. Fizinio lavinimo mokytojai taip pat sakė, kad reikia užsiiminėti „tikrais, tradiciniais“ sportais ir riedlenčių kaip pilnavertės fizinės veiklos nematydavo. Taip formuodavosi požiūris, kad mokyklos laiką reikia „atkentėti“ ir tuomet, pagaliau iš jos ištrūkęs, galėsi keliauti į „skateparką“. Smagu, kad šiais laikais požiūris jau keičiasi, atsižvelgiama į naujausias tendencijas ir pačių vaikų norus“, – džiaugiasi pašnekovas.
Pasirinkta sporto priemonė atskleidžia ir vaiko charakterį, jo įvaldytas ir ugdytinas savybes. Anot E. Žiūko, paspirtukus renkasi vaikai visko norintys čia ir dabar, nes šie turi vairą, su jais iš karto gali ir pašokti, ir nuo pirmųjų rampų nuvažiuoti. Prisijaukinant riedlentę reikia daugiau užsispyrimo, kadangi norint išmokti net ir pačius paprasčiausius judesius, reikia įdėti daug darbo. BMX dviračius ir riedučius dažniau renkasi tie, kuriems norisi daug greičio, didesnių šuolių, aukščių, rizikos.
Kaip pastebi šio sporto ilgametis fanas ir treneris, „skateparke“ iš karto pasimato, ar vaikas kantrus, ar geba atkakliai ir tolygiai siekti užsibrėžto tikslo, o galbūt greitai susinervina ir viską nori mesti šalin. Taip pat šiuose parkuose atsiskleidžia ir vaikų kūrybiškumas, kadangi triukus pasirinkti ar net sugalvoti kiekvienas gali pats. Vieniems vaikams būdingas atsargumas ir kruopštumas, kiti rizikuoja ir neria aklai.
„Čia išmokstama tarpusavio pagarbos ir padėti vienas kitam. Kartu „skateparkuose“ besilankantys vaikai tampa ir labai savarankiški“, – E. Žiūkas akcentuoja, kad šie parkai neišvengiamai tampa ir vienu socialinio ugdymo būdų.
Informaciją parengė Demokratinė mokykla. Nuotraukos iš Demokratinės mokyklos archyvo.